Tikime švietimiečių bendruomenės galia ir ta proga dalijamės dar viena tai liudijančia istorija. Susipažinkite – etikos mokytoja, Goda! 
„Man Mokytojų Palaikymo Ratai – tai visų pirma saugi erdvė mokytojams ar kitiems švietimo srities darbuotojams išgyventi savo sudėtingas situacijas ir mokytis išgirsti kitų sudėtingas situacijas. Tiesiog pavadinčiau tokia empatijos mokykla švietimiečiams.
Susitikimų metu aš nebūdavau iš tų, kurie labai dalinasi savo patirtimis, bet net ir nesidalindama, o tik išklausydama kitus, vis tiek išgyvendavau tą bendrystę ir stiprybę. Kitų dalyvių pasakojamose istorijose atrasdavau daug panašumų ir su savimi, buvo labai daug bendražmogiškos patirties.
Pokytis vyko ne tik mokykloje – ir namų aplinkoje, šeimoje tapau atidesnė savo jausmams ir poreikiams. Kartais net save pagaudavau, kad leidžiu sau kažką tvirčiau pasakyti, atviriau, bet nuoširdžiai. Išmokau (ir tebesimokau) būti labiau tiesoje su savimi, mažiau vertindama save ar galvodama, kaip kiti mane vertina.
Kalbant apie emocinę sveikatą, man šių mokytojų bendruomenė tapo palaikymo komanda. Po susitikimų į darbą ateidavau stipresnė, taip pat pajaučiau, kad ir kitiems kolegoms galiu to pasitikėjimo savimi kažkiek įkvėpti. Jutau pokytį ir santykyje su mokiniais – būdavau atidesnė savo jausmams, leisdavau sau išeiti iš perfekcionizmo. Anksčiau jausdavau didelę įtampą, kad negaliu įvykdyti visų mokytojams keliamų reikalavimų, o ir pati sau būdavau labai reikli. MPR suteikė pasitikėjimo savimi, leido suprasti, kad to, kokia esu, pakanka šiame momente. Tai padėjo neprisiimti atsakomybės už kitų jausmus, leisti kartais įvykiams klostytis taip, kaip jie klostosi, per daug nereikalauti nei iš savęs, nei iš kitų.
Išsinešu patirtį, kurioje sutikau žmones, kurie yra pasiryžę nevertinti, neteisti ir visiškai priimti, išklausyti tave tokį, koks esi. Tikrai nedažnai būna taip, kad su menkai pažįstamais žmonėmis gali jaustis visiškai saugiai. O man šita patirtis buvo tikrai labai drebinanti. Dar smagu tai, kad tu gali ateiti į būrį žmonių, kurie nori mokytis, tapti tiesiog geresniais. Juk tikrai nėra lengva visą laiką klausyti kito, susilaikyti nuo komentarų, užleisti kitam vietą. Manau, dėl visų šių pasiaukojimų ir galėjo atsirasti tas saugumo ir palaikymo jausmas.
Pirmiausia turėtume mokėti padėti patys sau. Kai mes nemokame to padaryti ir neturime įrankių, tai yra labai sunku. Kaip mokomės pirmosios pagalbos, mankštos, pasirūpinti savo kūnu, gaminti valgyti, panašiai ir su psichine sveikata, gera savijauta – mokomės pažinti save, suprasti, kas mumyse vyksta ir ką mes su tuo galime padaryti. Mažiausia, ką galime padaryti, – įsivardinti tai sau ir kitiems. Niekas tavimi geriau nepasirūpins, nei tu pats.”
Dėkojame Godai už nuoširdų pasidalijimą!