Kviečiame visus įsikvėpti dorinio ugdymo mokytojos Gretės istorija apie bendruomenės jėgą, nes mes, mokytojai, išties esame didelė jėga, kuri keičia mūsų Valstybės ateitį. 
„Sprendimą dalyvauti Mokytojų Palaikymo Ratuose (MPR) priėmiau gan sunkiai, nes maniau, kad čia bus dar viena vieta, kur tik kalbama ir reflektuojama. Dvejones išsklaidė pirmasis „Empatinio bendravimo” susitikimas, po kurio supratau, kad tai yra tikrai profesionalu ir aš noriu čia pasilikti. Man patiko, kad čia buvo viskas konkretu, suprantama ir puikiai pritaikoma kasdienybėje. Svarbu tai, kad po šio projekto galiu ir toliau dirbti su tais įrankiais, kuriuos gavome ir išmokome naudotis projekto metu.
Nuo pat pirmųjų susitikimų jaučiausi labai saugiai. Žinoma, pradžioje buvo ir daug jaudulio, nes nežinojau, kas manęs laukia. Bet būtent tas saugumo jausmas motyvavo pasilikti ir dalyvauti susitikimuose. Kol buvo mentoriai, man labai patiko, kad buvo aiški struktūra, patiko, kad viską jie reguliuoja, mums nereikia nieko galvoti, kontroliuoti laiko. Bet net ir kai mentoriai išėjo, viskas vyko sklandžiai – toliau susitikdavome, net aš pati ir pirmąjį susitikimą vedžiau, supratome, kad mes visko išmokome visai nesąmoningai, apie tai negalvodami, tiesiog tai praktikuodami. Tai buvo labai malonus nustebimas – kad galima kažko išmokti nededant pastangų, tiesiog tai praktikuojant. Kai likome be mentorių, gerokai sustiprėjome kaip komanda. Atsirado daugiau atsakomybės ne tik už save, bet ir už komandą, daugiau susitelkimo. Atsirado net toks šeimos jausmas, daugiau kartu juokėmės, apie viską kalbėjomės, bet tuo pat metu atsakingai išlaikėme susitikimų struktūrą, laikėmės taisyklių ir susitarimų.
MPR labai stipriai prisidėjo prie mano emocinės būsenos pagerėjimo. Pirmiausia, aš švietimo sistemą patiriu kaip nesaugią mokytojui. Šiame darbe daug nepagarbos ir kitų nemalonių dalykų. Tai šiuose Ratuose aš radau bendraminčių, jaučiausi suprasta su savo pažeidžiamumu, trapumu, kartu kūrėme saugią bendruomenę. Man tai yra labai svarbu ir to man trūkdavo visuose mano darbuose. Be to, būdavo dienų, kai jausdavausi labai pavargusi, nieko nesinorėdavo, tuomet tas vakarinis susitikimas su Ratų dalyviais atrodydavo kaip nemalonus įsipareigojimas. Bet kai pradėjau savęs klausti, kodėl aš ten einu, supratau, kad būtent tada, kai jaučiuosi lyg išgręžta, pervargusi ir nusivylusi, aš galiu nuėjusi į susitikimą būti savimi su visais tais savo jausmais ir apie tai kalbėtis, ir palikti ten savo tas blogas emocijas. Tuomet grįždavau namo su palengvėjimu, gavusi naujo įkvėpimo, džiaugsminga. Ir tikrai nepraleidau nė vieno susitikimo. Supratau, kad čia yra ta vieta, kur ne tik atiduodu, bet ir labai daug gaunu, kad tai tikrai veikia. Čia yra vieta, kur gera.
Iš dalyvavimo MPR man labiausiai įstrigo supratimas, kokia didelė jėga yra bendruomenė. Dirbant neretai būna situacijų, kai patiriu savo ribotumą – jog negaliu patenkinti visų aplinkinių poreikių, jų tiesiog yra per daug, o mano asmeniniai resursų nepakanka. Dalyvaudama MPR patikėjau tuo, jog vis tik kiekvieno poreikiai gali būti atliepti kūrybiškai pasitelkus visos bendruomenės resursus. Tad savo ribotumo pripažinimas yra ne bejėgiškumo, o kaip tik stiprybės požymis. Tas supratimas padėjo man atsipalaiduoti. Šie susitikimai davė vilties, kad švietimo sistemoje gali vykti teigiami pokyčiai – gali būti atliepti ir mokytojų, ir mokinių poreikiai.
Nežinančiam, kas yra MPR, aš sakau, kad tai yra kaip savitarpio pagalbos grupė, kur susirenka skirtingi mokytojai iš skirtingų mokyklų. Yra labai aiški struktūra ir dirbame vidinį darbą, kur dalindamiesi savo patirtimis vieni kitiems padedame.
Norėčiau visus mokytojus paraginti atkreipti dėmesį į savo emocinę sveikatą ir ja pasirūpinti. Ieškoti tų šaltinių, kurie kiekvienam suteikia stiprybės.“
