Kviečiame susipažinti su lietuvių kalbos ir istorijos mokytoja Raminta bei jos istorija mokytojų ratuose. 
„Išgirdus apie Mokytojų pasidalinimo ratus (MPR), mane labai sudomino formatas, kuris buvo panašus į tai, ką darome savo mokykloje, tik čia daug platesniu mastu. Todėl labai norėjosi ir su kitų mokyklų mokytojais susitikti ir dalintis patirtimis, emocijomis, išgyvenimais, aktualijomis, buvo noras praplėsti savo akiratį ir pajausti pulsą, kaip gyvena kitų mokyklų mokytojai.
Atsimenu, kad per pirmus susitikimus labai gerai jaučiausi ir aš pati, ir visa mūsų grupė, nes viskas buvo labai aišku. Vėliau, kai mūsų mentoriai mus paliko, buvo šiek tiek neužtikrintumo, ar viską darysime teisingai pagal reikiamą metodiką, ar viską pačios žinosime, bet po truputį įsibėgėjome, nes visą laiką jautėme, kad saugus užnugaris yra, kad bet kada galėsime kreiptis, jeigu kartais kils kokių keblumų. Kartu buvo ir smalsu, kaip mums seksis savarankiškai.
Galiu drąsiai teigti, kad per mokslo metus ši programa man labai padėjo, atsirado jausmas, kad turiu bendraminčių. Nors kartu vienoje mokykloje ir nedirbame, bet aktualijos, interesai, problemos, iššūkiai, su kuriais susiduriame, vis tiek yra labai panašūs. Mūsų susitikimų reguliarumas sukūrė stabilumo, saugumo jausmą, kad su kuo besusidurčiau, atėjusi į Ratą galėsiu pasidalinti, pasipasakoti, būsiu išklausyta ir gausiu palaikymo, o jeigu reikės, ir patarimų. Visa susitikimų su mentoriais teorija ir praktika, taip pat empatinio bendravimo mokymai man buvo labai vertingi. Pradėjau daugiau dėmesio kreipti į savo emocinį gyvenimą, į poreikius, taip pat aktyviau tai taikiau tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Užuot kėlusi lūkesčius, reikalavimus, kaltinimus, pradėjau daugiau dėmesio kreipti į ,,Aš kalbą”, kaip aš pati jaučiuosi, ką iš tiesų noriu pasakyti.
Didžiausia dovana, kurią išsinešu po gero pusmečio bendravimo Rate, yra labai šiltas, draugiškas, nuoširdus tarpusavio ryšys, kuris susikūrė tarp mūsų, dalyvių. Tarp visai svetimų, nepažįstamų žmonių per šį laiką užsimezgė tikrai artimas ryšys, pagrįstas supratimu ir atvirumu. Man buvo didelis atradimas, kad mes čia esam savi ir galime vieni kitus ir suprasti, ir atjausti, ir palaikyti. Apėmė vienio jausmas ir sustiprėjo suvokimas, kad apskritai žmonės turi gyventi kiek galima daugiau bendrystėje, palaikydami, pagelbėdami, dalindamiesi, o ne prieštaraudami, konkuruodami, nuolat dėl ko nors varžydamiesi vieni su kitais. Tas bendrystės jausmas mūsų grupėje buvo labai stiprus ir suteikė daug jėgų.
Mano nuomone, mokytojo profesija yra emociškai labai jautri ir pažeidžiama. Mokytojas nuolat patiria daugybę emocijų, kurias turi patirti, išgyventi, perdirbti. Turim pakelti didžiulį krūvį ir vienam tą padaryti, ypač jeigu savo darbinėje aplinkoje nėra palaikymo atmosferos, kur gali dalintis savo išgyvenimais, yra labai sunku. Norint palaikyti sveiką psichinę būseną, svarbu dalintis savo jausmais, išsikalbėti.
Manau, kad čia (MPR), tarp kolegų, dalintis yra labai tinkamas būdas, kartu ir perdegimo prevencija, ir sveikos pusiausvyros išlaikymas. Labai skatinčiau pasinaudoti šitu būdu tam, kad mokytojai išgyventų pasitenkinimą, jausdami palaikymą, bendrystę su savo kolegom, kad jie ne vieni ir kad yra petis, į kurį gali atsiremti. Ir labai yra gera, kai jauti, kad ir kitiems savo patirtimi, o kartais tiesiog buvimu šalia gali padėti. Patirti tikrą, nuoširdų palaikymą, išgirsti gerą žodį ar taiklią mintį, aš manau, kad tai apskritai yra didžiulė bendrystės jėga. Man šis ratas buvo pagalba išgyvenant mokytojos kasdienybę. Pirmiausia emocinė parama, emocinio saugumo gelbėjimosi ratas. Tai yra psichinės ir emocinės sveikatos palaikymo įrankis. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad galėjau visa tai patirti.”
Dėkojame Ramintai už nuoširdų pasidalijimą!
