Pristatome jums dar vieną įdomią gamtos mokslų ir anglų kalbos mokytojos Virginijos istoriją ir labai kviečiame pasidalinti kylančiomis emocijomis ar mintimis perskaičius ją feisbuko grupėje!
„Mokytojų palaikymo ratuose aš iš naujo susipažinau su savo emocijomis. Išmokau jas pati atpažinti, pastebėti kitų emocijas ir per tai prieiti prie tokio svarbaus žodžio kaip POREIKIS. Taip pat supratau, kad jei dedi savo poreikį ant stalo, tai reiškia, kad yra žymiai didesnė galimybė, kad jį kažkas išgirs ir pamatys. Galiausiai atradau, kad išsilavinimas nėra vien mūsų mokėjimas rašyti, skaičiuoti, kalbėti keliomis kalbomis. Išsilavinimas, tai žmogaus gebėjimas išgyventi, tai žmogaus patirtis, tai žmogaus vidinis pasaulis. Jeigu aš, kaip mokytoja, nesugebu pati pažinti savo vidaus, tai kaip aš galiu perduoti tą burtą pažinti save, kitiems?
Manau, man labai, labai pasisekė, patekau į nuostabią Mokytojų Palaikymo Ratų grupę. Visada žinojau kas po ko ir kaip vyks, viskas buvo labai aišku, paprasta ir saugu. Dirbant grupėje savarankiškai be mentorių, manau mums labai padėjo bendrai kartu nusistatytos taisyklės. Pirmuosiuose susirinkimuose mes įdėjome labai daug energijos ir laiko jas kuriant ir mums tai išties pagelbėjo. Visada labai gerbėme vienas kitą ir kito žmogaus atsineštą išgyvenimo kraitį į ratą. Visa tai man buvo kaip kokie burtai, stebuklai. Dabar aš turiu tokius žmones savo rate, kurie žinau, kad niekada nepasišaipys ir tikrai išklausys.
Metų eigoje į mūsų ratą prisijungė dvi naujos jaunos mokytojos. Man buvo baisu klausytis, kaip kartais gali būti darbo vietoje ir ką išgyvena jauni žmonės. Ir šioje vietoje aš supratau, kad mes galime būti viena kitai labai naudingos. Aš atsiremdama į savo išmoktas gyvenimo pamokas galiu patarti. Supratau, kad mes visos tokios skirtingos susitikusios tame bendrame krepšyje, galime padėti viena kitai. Matydama, kaip pirmuose mokytojų palaikymo ratų susitikimuose tas jaunas žmogus yra susigūžęs, nusiminęs, jautrus, o po antro, trečio, ketvirto karto jau šypsosi ir yra laimingas, pajutau savo vertę. Aš jau galiu duoti, galiu dalintis savo patirtimi. Ratas mus moko ne tik duoti, bet ir gebėti paimti, atsiverti ir būti drąsiam pasiimti. Nes kartais paimti nėra paprasta. Čia man dar yra didžioji mokykla. Aš atradau naują bendruomenę, mokausi joje būti irnesvarbu kokio didumo ji yra.
Apibendrinant, man mokytojų palaikymo ratai-emocinės sveikatos poliklinika. Mes ten esame emocijų daktarai. MPR yra būtina, tai tiesiog būtina mokytojų egzistavimo dalis, kitaip mes neišliksime. Iš mokytojų bendruomenės labai daug tikimasi, laukiama, tačiau norisi nepamiršti, jog jis ne tik žinių turėtojas, jis taip tas, kuris išlieka kituose, jis – burtininkas.”
Dėkojame Virginijai už nuoširdų ir atvirą pasidalijimą.
Įkvepiam vasaros ir tikime laimingais Mokytojais!