Vasara įsibėgėja, įsibėgėja ir mūsų dalyvių istorijos. Pristatome jums Vaidą – socialinę pedagogę ir trijų vaikų mamą, bei jos patirtį mokytojų palaikymo ratuose. 
„Septynis metus turėjau profesinę pertrauką, per kurią užauginau tris vaikučius ir sugrįžau į darbą šį rugsėjį. Žinojau, kad mano sugrįžimas turės iššūkių, todėl tam labai ruošiausi iš anksto. Taigi sugrįžusi po ilgosios pertraukos aš žinojau, kad aš pati pasikeitusi, mokykla yra pasikeitusi, vaikai, mokytojai yra pasikeitę, todėl man reikėjo kokio nors sugrįžimo ramsčio. Šiuo ramsčiu man tapo mokytojų ratas.
Man Mokytojų Palaikymo Ratai yra labai stipri bendrystė ir labai gera stotelė intensyviame mokslo metų laikotarpyje. Mes, mokytojai, varom iki nudegimo, perdegimo, nes mūsų niekas nesustabdo, neliepia pagalvoti: kas vyksta? Žiūrėk, tavo kūnas reaguoja, tavo protas reaguoja, tačiau tokių stotelių mes neturime. Todėl mokytojų bendrystė man buvo labai gera stotelė pabūti čia ir dabar, su tuo kuo esu, ir ką atsinešu.
Iš šių metų ratų aš pati išsinešu labai stiprią žinutę – kiekvienas kylantis jausmas yra apie mano poreikius ir dažnai nepatenkintus poreikius, arba neatlieptus, nesuprastus, neįsisąmonintus poreikius. O jausmai mus lydi visada, visą gyvenimą. Būtent empatinis bendravimas man padėjo suprasti, kas vyksta su manimi, kokie poreikiai man yra svarbūs, kokie mano poreikiai neatliepti ir ką man su tuo dabar daryti.
Atradau, kad man, net kasdienybėje, patirtys iš MPR padeda geriau suprasti save ar kokias situacijas, sunkius pokalbius su mokytojais, vaikais. Jau gebu sugrįžus į kabinetą, kaip specialistas, įsivardinti kas čia dabar ką tik buvo? Kas čia įvyko? Tarsi tokios stotelės atsirado manyje ir išmokau jų pasidaryti dažniau sau, kurios man labai padeda įvairiose situacijose, diskusijose, posėdžiuose, tai man suteikia sąmoningumo.
Mes, su savo ratu, susitikinėdavome kas antrą pirmadienį, tai paskutiniu metu, kitus pirmadienius susitikdavome neformaliai, pavyzdžiui išbandyti skirtingų kultūrų virtuvių skonius. Mums tokie susitikimai praplėtė draugysčių ratą.
Taip pat MPR supratau, kad įstaigos, jų struktūra, pati sistema iš esmės yra labai panašios. Tai man padėjo suprasti, kad mes visi esame ten pat, su tomis pačiomis frazėmis, tomis pačiomis nuoskaudomis. Atrodo daugiau nusiraminimo atėjo, bet ir tuo pačiu supratimo, kad visi galime pradėti nuo savęs, suvokimo ką mes kiekvienas galime su tuo daryti.
Pradžioje dirbant su mentorėmis buvo nedrąsu, tačiau visiškai pasitikėjau jų vedimu. Jautėsi palaikymas, aiški struktūra, metodikos, kurios padėjo suformuoti mūsų grupę. Jaučiausi ramioj, atliepiančioj, aiškioj vietoj. Pradedant dirbti be mentorių, pirmieji du susitikimai buvo labiau apie „pasimatavimą“ kaip čia dabar viskas bus? Kaip mes čia gyvensim? Tačiau niekas nenubyrėjo iš mūsų, grupės, įsivažiavom. Aišku prireikė laiko, labai pagelbėjo atsiradę neformalūs susitikimai. Jie mus dar labiau sulipdė kaip komandą.
Mokytojų palaikymo ratai man pati geriausia forma, kur galiu būti tarp žmonių, kalbėtis, išgirsti jų atliepimą, patarimus, jaustis lygiaverte proceso dalimi. Tokį buvimą rate aš labai rekomenduoju atrasti ir kitiems.”
Dėkojame Vaidai už nuoširdų ir atvirą pasidalijimą. O visus mokytojus, norinčius prisijungti, kviečiame užpildyti išankstinę registracijos anketą.
Įkvepiam vasaros ir tikime laimingais Mokytojais!
