Daiva – pradinių klasių mokytoja, 6 metus praleidusi užsienyje ir nesenai grįžusi į Lietuvą tęsti mokytojavimo kelio, bei jos istorija apie mokyklą, Mokytojų Palaikymo Ratus ir rūpestį savimi. 
“Apie Mokytojų Palaikymo Ratus pirmiausia išgirdau feisbuke. Kažkas šmėstelėjo ir iš karto atkreipė mano dėmesį, nes pasirodė, kad kažkas kitaip, įdomu. Tačiau užsiregistruoti pamiršau. Vėliau sužinojau, kad mano dvi kolegės nukeliavo išsibandyti šiuos mokymus. Jos taip tyliai tęsė tą kelionę, o aš vis matydavau, kaip jos šviečia po užsiėmimų kitą dieną mokykloje. Kuo toliau tuo labiau man pasidarė smalsu, pradėjau klausinėti. Tuomet prisiminiau, kad kažką jau mačiau, kažką girdėjau viena ausimi. Vėliau atsirado galimybė prisijungti ir džiaugiuosi, jog man pavyko įsilieti į komandą jau įsibėgėjus ratams. Taip aš ir atsiradau šiame projekte.
Pirmuosiuose susitikimuose aš labai jaudinausi. Nuo pat pradžių labai pasitikėjau savo kolege. Ji ne kartą mane nuramino, jog čia yra saugi erdvė ateiti ir kalbėti apie kylančius iššūkius darbe. Iš pradžių man buvo jautru, o po pirmo susitikimo net galvą skaudėjo. Tikriausiai buvau per daug įsitempusi. Taip pat pamenu šiltas žmonių akis. Po kelių dienų pajaučiau pirmąjį ratų poveikį, tarsi būtų įvykęs nušvitimas. Susitikimo metu buvo pavartoti raktiniai žodžiai: auka, pelkė, patyčios. Tuomet supratau, iš kur reiškiasi pasipriešinimas darbe, savisauga. Stengiausi vis pabėgti ir prisiimti atsakomybę ne už savo poelgius.
Šie ratai man padėjo pabaigti mokslo metus ir apskritai priimti kažkokius sprendimus. Aš išmokau atsitraukti nemaloniose situacijose kuomet iškyla ne visai malonūs jausmai. Atsitraukdama galėdavau apmąstyti, apie ką ši situacija, kas čia vyksta. Visa tai palengvino mano gyvenimą. Liko mažiau erzulio, pykčio, atsirado daugiau meilės, ypač meilės sau. Atėjo suvokimas, kad normalu taip jaustis. Išgirdau žodį “poreikiai”. Nebeklimpstu į emocijas, o mokausi išbūti tame su priėmimu. Kartais pavykdavo beklausant kitų patirčių padirbti ir su savo situacijomis nesidalinant. Žinoma, tas mokymasis dar vyksta. Svarbiausia man šiuo metu – atsitraukimas nuo situacijos ir buvimas su savimi, su savo emocijomis.
Mokytojų palaikymo ratai – tai geriausia, kas nutiko man būnant mokytoja Lietuvoje. Aš tai vadinčiau emocine parama. Jau buvau suplanavus ieškotis pagalbos tradiciniais būdais, bet šis projektas geriausiai gali padėti, nes yra apie tą profesiją, apie tuos žmones, kurie dirba švietimo sistemoje. Tai labai suartina, tuos kurie gali suprasti vieni kitus iš pusės žodžio, tai ir yra bendrystė. Supratau, kad tai – jėga, kažkokia grupinė magija.
Aš labai noriu padėkoti, kad sugalvojote, pajautėte tą pūlinuką švietimo sistemoje. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko atrasti jus ir esu jums labai dėkinga.”
Dėkojame Daivai už nuoširdų ir atvirą pasidalijimą! 
