Mokytojos Mildos istorija apie patirtį mokytojų ratuose: 
„Apie Mokytojų Palaikymo Ratus sužinojau iš pranešimo socialiniame tinkle „Facebook“. Šia informacija pasidalino MPR komandos narys Gytis Valatka. Man iškart labai patiko pati MPR idėja. Kaip tik tuo metu MPR vykdė aukojimo akciją, ir aš parėmiau šią iniciatyvą, nors paprastai labai nepatikliai į panašias akcijas žiūriu. O čia man atrodė tikrai gera ir labai reikalinga idėja, tad norėjosi prisidėti. Mane užkabino labiausiai būtent žodis „palaikymas“. Man atrodė, kad dabar reikia palaikyti būtent šią idėją, kad ji augtų ir vėliau palaikytų mokytojus, nes ši tema man labai rūpi.
Man atrodo, kad pati šių mokytojų ratų pradžia labai priklauso nuo mentorių – jie mus užaugino kaip rato komandą, labai smagu, kad jie mus įgalino dirbti ir savarankiškai. Pati struktūra ir metodas man atrodo labai puikiai sugalvoti ir išdirbti, nes pasiūlyti bendri įrankiai, darbo principai mus puikiai augino. Mūsų komandoje buvo moterų, kurios buvo dalyvavusios ir kituose ratuose ar panašiuose susitikimuose, bet ta patirtis nebuvo tokia gera kaip čia. Mes jautėmės saugiai, žinojome laiko ribas, o laiko turėjome tikrai pakankamai (kas skiriasi nuo mano turėtų kitų ratų, kur laiko dažniausiai trūkdavo), man labai patiko, kad būdavo pertraukėlė, tarsi dalinanti visą susitikimą į dvi dalis, jos metu galima apmąstyti įvairius dalykus, susikaupti antrajam susitikimo etapui. Man labai patiko šios struktūros unikalumas, ir patys įrankiai visai nauji daug kam buvo, empatinio bendravimo metodas tikrai veiksmingas, jį puikiai pritaikau ir kasdienybėje, ne tik profesinėje veikloje.
Po to, kai mentoriai išėjo ir mūsų ratas buvo paliktas suktis savarankiškai, viskas vyko labai sklandžiai. Žinoma, buvo šiek tiek nerimo ir nedrąsos, kaip čia viskas vyks, kai nebebus mentorių. Bet pirmasis mūsų savarankiškas susitikimas parodė, kad mes galim. Jautėme ir laiko ribas, ir jautėmės išklausytos, pajutome, kad gerai atsimename visą susitikimo struktūrą ir jos laikėmės, buvo stiprus pasitikėjimas ir pačiu metodu, ir mūsų komanda. Dar su mentoriais susikurtos taisyklės mums labai padėjo toliau savarankiškai dirbti, nes pačios jautėmės jas kūrusios, tad jos buvo mūsų ir apie mus.
Mokytojų Palaikymo Ratai tikrai prisidėjo prie geresnės mano emocinės savijautos. Turėjau progą saugiai kalbėti apie patiriamus sunkumus, dalintis tuo, išgirsti kitų patirtis ir mąstyti, lyginti savo patirtis su kitų dalyvių patirtimis. Man svarbu, kad tai nėra tiesiog paskaitos, kuriose tampi tik klausytoju, o tai yra aktyvus dalyvavimas. Šie susitikimai yra saugi aikštelė praktikuotis, ko gal nedrįsti padaryti ar pasakyti savo darbovietėje. Labai svarbu, kad galima išsakyti, ko tu nori iš grupės – ar nori, kad kiti pasidalintų savo patirtimis, ar tiesiog palaikymo ir išklausymo, ar susitikimo. Visa tai gali išsakyti prieš dalindamasis. Tas metodas išmoko išsakyti savo lūkesčius kitiems. Man tai buvo tikrai nauja. Nes jei yra „karšti“ dalykai darbe, tai norisi visada iškart neapgalvotai reaguoti, o čia išmokau, kad reikia išsakyti, ko aš noriu, kai dalinuosi. Tai labai geras įrankis.
MPR išmokti dalykai keičia mano gyvenimą ir mokykloje, ir namuose. Tai neliko dvi atskiros sritys. Keičiasi žodynas, atsiranda žodžiai „poreikiai“, „išsakyti“, „aš norėčiau būti išgirsta“, „aš norėčiau būti palaikyta“. Pagaliau konfliktinėse, sudėtingesnėse situacijose (ne tik darbe) bandau suprasti, koks to žmogaus poreikis (ne visada pavyksta). Šitas metodas artina žmones, padeda sukurti ryšį. Aš manau, kad patirtis ratuose man padeda geriau suprasti kitų žmonių poreikius.“
Dėkojame Mildai už nuoširdų ir atvirą pasidalijimą. 
