Dalinamės antra Mokytojų Palaikymo Ratų dalyvės istorija.
Rūta – antrus metus mokykloje dirbanti anglų ir prancūzų kalbų mokytoja, taip pat Šaulių sąjungos narė ir jos pasidalijimas apie naujas patirtis, palaikymą ir atrastą bendrystę kolegų tarpe.
“Apie “Mokytojų Palaikymo Ratus” sužinojau iš mūsų socialinės pedagogės visiems siųsto informacinio laiško. Man pasirodė įdomu, nes šių mokslo metų pradžioje pagalvojau, kad gaunu nedaug erdvės dalintis, o labai norėtųsi turėti mentorių, su kuriuo galėčiau pasidalinti savo problemomis, kuris tiesiog mane išklausytų ir neteistų. Šis “Mokytojų Palaikymo Ratus” konceptas pasirodė tai, ko troškau – palaikančios bendruomenės.
Prisijungus prie pirmųjų susitikimų iš pradžių reikėjo laiko šiek tiek priprasti prie paties susitikimų formato, buvo gana neįprasta. Man tai buvo pirmas tokio pobūdžio “būrelis”, tačiau aš jaučiausi saugi. Per pirmuosius susitikimus jaučiausi atėjusi kaip vartotojas, mums atėjus lyg viskas jau padaryta, paruošta. Bet po to mes taip pat po truputį pradėjome įsitraukti, prisiimti atsakomybes. Tačiau jaučiausi tvirtai, kad kažkas pasirūpins mumis, jeigu kažkas nepavyks ir viskas vyko gana sklandžiai.
Tikrai nemažai asmeninių patyrimų įvyko ratuose. Iš pradžių labai drąsiai dalinausi savo istorijom, nebijojau net ir verkti. Klausantieji man skyrė daug dėmesio ir gavau trokštamą palaikymą. Labai gerai dėl to jaučiausi, išėjus iš susitikimo, atrodo, palengvėdavo. Paskui buvo toks etapas, kai jaučiau, kad tikrai neturiu ką pasakyti ar kuo pasidalinti, ir mane nustebino, kad aš galiu dabar tiesiog būti rate. Vien mano buvimas gali kažkam padėti ir man pačiai tiesiog sėdėti ir klausyti nėra visada lengva, tačiau gali būti vertinga kitam ir jaučiuosi esanti rato dalimi. Mane dar nustebino mano drąsa kalbėti ne tik darbiniais klausimais, bet ir asmeniniais. Neapsiribojome kalbomis tiktai apie mokyklą, jeigu yra kažkokių “degančių” dalykų ir šeimoje, tai ir dalinomės. Taigi ir aš išdrįsau pasidalinti savo asmenine istorija. Man tai buvo drąsus žingsnis. Kaskart išėjus iš susitikimo dažnai būna vis kitokia reakcija ar nuotaika ir tai ne nebūtinai apsivalymas, nebūtinai lengvumas, bet vis tiek tam tikras palengvėjimas, aš manau, kad net kažkiek gydo.
Kai išėjo mentoriai, buvo šiek tiek pasimetimo. Kaip čia dabar bus? Tai dabar viską teks daryti pačioms? Ar mums pavyks? Ar mūsų ratas neiširs? Bet man atrodo, kad mes įsivažiavome, net atsirado daugiau laisvumo pačiame rate. Mes pačios susiorganizavome kelis neformalius susitikimus. Nors ir kitaip be mentorių, ratas vis tiek gyvuoja.
Pasibaigus susitikimų sezonui išsinešu nemažai minčių. Minčių, kurios buvo išsakytos kitų dalyvių, su kuriais dirbame tą patį darbą tik skirtingose vietose. Vien buvimas tarp bendradarbių rate suteikia saugumo. Buvo labai įdomu tai, kad pasakojant situaciją galima paprašyti palaikymo ar patarimo. Anksčiau galvojau, na, jeigu žmogus pasakoja apie savo bėdą, tai jam iš karto reikia kažką patarti, o apie tai, kad reikėtų įvardinti, ko aš (ar kitas žmogus) nori (palaikymo, kritikos, patarimo), tai nežinojau. Įsivardijau, kad nebūtinai bėdos (situacijos) išsakymas jau reiškia, kad reikia duoti patarimą. Reikėtų paklausti žmogaus, ko jis norėtų pasidalinęs savo istorija. Tą naudoju ne tik ratuose, bet ir šiaip gyvenime. Paklausiu, ko tu nori, kaip aš tau galiu padėti, nes kartais pats išklausymas net labiau padeda nei patarimas. Mane dar labai sudomino NVC (nonviolent communication – empatinis bendravimas). Ši strategija, jos įrankiai iš tikrųjų labai įdomūs. Taip pat panaudojau kelis rate žaistus žaidimus darbe. Taigi toks visapusiškas pasidalinimas ir savo problemomis, ir džiaugsmais, ir šiek tiek metodika.
Man mokytojų palaikymo ratai – tai erdvė mokytojams susitikti su kitais mokytojais ir būti, atvirai kalbėtis apie tai, kas juos slegia. Pasidžiaugti kažkuo ir nesibaiminti, kad kažkas dėl to pasmerks. Vien pavadinimas sako, kad ir sulaukiame, ir vienas kitam duodame palaikymą, kuris yra labai svarbus dirbant su žmonėmis.
Jeigu reikėtų atsakyti, ar šie ratai padeda gerinti mokytojų emocinę būseną, atsakyčiau, jog tai yra tokia erdvė, kur galima, kaip mes sakome, “išsiventiliuoti” ir atvirai kalbėtis apie tai kas, galbūt nepavyko ir apie įvykusį konfliktą ar pan.. Manau vien tai, kad tai yra erdvė kalbėti, išreikšti savo emocijas jau savaime prisideda prie emocinės sveikatos gerinimo. Nesakau, kad daro stebuklus, bet jau vien tai, kad yra tokia emocijų išleidimo vieta ir yra žmonės, kurie stengiasi išklausyti ar suteikti palaikymą, savaime gerina situaciją. Taigi nereikia emocijų laikyti viduje, yra vieta, kur galima jas išleisti. Joje žmogus nesijaučia vienas su savo bėdom. Be to, pamato, kad yra ir kitų žmonių, kurie susiduria su labai panašiomis problemomis, ypač darbinėje aplinkoje.
Gal labai banaliai nuskambės, bet jeigu rūpinamės savo kūno sveikata, tai turėtume rūpintis ir savo emocine sveikata. Visos rato narės to nori. Prisimenu vienos rato narės pasidalijimą, kad ji nėra radusi geresnio būdo pasirūpinti savo emocine sveikata nei per grupinius susitikimus. Tai nėra profesionali pagalba, tai tiesiog vienas iš būdų pasirūpinti savimi. Tai tokia erdvė išgyventi bendruomenę, būti jos dalimi, prie jos prisidėti, pasirūpinti kitu ir savimi. Galų gale tai yra laikas sau. Iš pradžių jaučiausi kalta, kad tuo metu, kurį skyriau ratui, nedirbu ar kitaip neleidžiu laiko. Tačiau kaskart iš ratų išeinu lengvesnė ar net išsivaliusi. Manau, kad tai yra prabanga ir kviečiu ja pasinaudoti.
Ačiū Rūtai už tokį nuoširdų ir gilų pasidalinimą ir tikime, kad tokių istorijų gali būti dar daugiau! Tad visus norinčius prisijungti mokytojus, kviečiame užpildyti išankstinę registracijos anketą.
Įkvepiam vasaros ir tikime laimingais Mokytojais!