Vasara įsibėgėja ir tuo pačiu įsibėgėja mūsų dalyvių istorijos. Dar viena nuoširdi, atvira ir įkvepianti lietuvių kalbos mokytojos Rūtos istorija apie patirtį Mokytojų Palaikymo Ratuose.
„Profesinėje srityje save apibūdinu kaip lituanistę ir švietimo entuziastę. Pastaruosius 14 metų dirbau gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, taip pat ilgą laiką vadovavau gimnazijos Metodinei grupei ir skyriui, todėl man yra pažįstama tiek mokytojo, tiek administracijos veikla, patirtys ir išgyvenimai, su kuriais susiduria čia dirbantys žmonės. Šiais metais nusprendžiau palikti darbą mokykloje ir daugiau laiko skirti psichikos sveikatos mokslams, kad ateityje galėčiau savo sukauptą pedagoginę patirtį mokykloje ir įgytas psichologijos žinias pritaikyti pedagogų emocinės sveikatos gerinimui.
Informacija apie „Mokytojų Palaikymo Ratus“ atsitiktinai atsirado mano socialinio tinklo „Facebook“ sraute. Prisijungti prie projekto motyvavo dėmesys mokytojo emocinei sveikatai ir galimybė ateityje tapti mentore. Mentorystės idėja mane iš anksto labai sudomino, pamačiau perspektyvą ir pamaniau, kad būtų labai gera patirtis siekiant savo ateities tikslų, susijusių su mokytojų emocine sveikata. Tai buvo pagrindinis motyvas, kodėl norėjau prisijungti.
„Mokytojų Palaikymo Ratai“man yra bendrystė, bendruomenė – tai žodžiai, kurie mūsų rate skambėjo labai dažnai. Tai taip pat yra bendraminčių, kurie susiduria su panašiais iššūkiais kaip ir aš, palaikymas. Iš pradžių atrodė, kad man nereikės palaikymo, bet vėliau pamačiau, kad bendraminčių labai reikia, tai iš tiesų labi padeda.. Tuo pačiu šis laikas buvo skirtas mokytis atpažinti savo emocijas, jausmus, poreikius, įgauti nesmurtinės komunikacijos įgūdžių, kuriuos panaudojau ne tik profesinėje veikloje, mokykloje, mokiau savo mokinius, bet ir asmeniniame gyvenime. Įgyta patirtis peržengia šio rato ribas ir ateina ne tik į mokyklą, bet ir į asmeninį gyvenimą.
Iš „Mokytojų Palaikymo Ratų“ išsinešu suvokimą, kad aš su savo pedagoginiais iššūkiais, problemomis nesu viena, nesu išskirtinė ir kad daug mokytojų išgyvena panašius jausmus, susiduria su panašiais iššūkiais, klausimais. Tai leido rate mums vieni kitus geriau suprasti ir atliepti. Ryškiausia man liko tai, kad mūsų rato bendrystė persikėlė į bendravimą už jo ribų, į neformalius susitikimus, taip pat, kad tai, kas vyksta rate, persikelia, įsilieja, integruojasi ir į kitas įvairias gyvenimo sritis.
Visa sukurta sistema, aiški metodika, su kuria buvome supažindinti nuo pat pradžių ir mūsų rato susitarimai leido sukurti jaukią, saugią atmosferą. Didžiąją dalį susitikimų jaučiausi jaukiai, saugiai, ramiai ir be įtampos. Aš esu atsargi nepažįstamų žmonių apsuptyje, bet visa sistema ir susitarimai leido atsipalaiduoti ir jaustis gerai.
Žinojau, kad mentoriai mus paliks ir neteikiau tam didelės reikšmės, tačiau truputį persidavė grupės nerimas, kai nariai pradėjo kelti klausimus apie tai, kaip toliau mums čia reikės būti, ar mums pavyks išlikti, bet mes gana greitai pasiskirstėme užduotimis, vaidmenimis, pasidalinome atsakomybėmis. Visas procesas vyko sklandžiai, todėl dalyvavimas tolimesniuose susitikimuose be mentorių buvo ramus ir saugus. Prie to prisidėjo aiški projekto sistema, palikta metodinė medžiaga, galimybė susisiekti su mentoriais iškilus klausimams.
Kaip jau minėjau, mano pirminė intencija buvo pasižiūrėti, koks tai yra projektas, su perspektyva ateityje prie jo prisidėti kaip mentorei. Iš pradžių maniau, kad mano emocinei savijautai „išsiventiliavimo“ nereikia, nes tai dariau kitur, tačiau klydau. „Mokytojų Palaikymo Ratuose“ buvo didžiausias atradimas, kad ryšys net su nepažįstamais arba mažai pažintais žmonėmis gali mane sustiprinti, palaikyti. Atrodo, galėdavau net nesidalinti savo skauduliais, išgyvenimais, istorijomis, tačiau klausydamasi kitų dalyvių pasakojimų ir bandydama atliepti jų poreikius, tuo pačiu pasipildydavau ir pati, išeidavau ramesnė. Tamsiuoju metų laikotarpiu būdavo sunku išsiruošti, nes pirmadienis, sunki savaitės pradžia, todėl kildavo noras neiti, tačiau ateidavau, nes esu įsipareigojusi, bet išeidavau ramesnė negu atėjau, geresnės emocinės savijautos, net jeigu ir neaptarinėjome mano situacijos.
Domėtis pedagogų emocinės sveikatos sritimi ir eiti mentorystės keliu labiausiai motyvuoja asmeninė patirtis, asmeninis ir profesinis perdegimas, kuris nebuvo lengvas. Mūsų visuomenėje pedagogų emocinei sveikatai skiriama per mažai dėmesio ir man labai rūpi, kad jie būtų emociškai stipresni. Kai pedagogai atsigręžia į save, labiau pažįsta save, savo emocijas, gali su kažkuo jomis dalintis, labiau pažinti savo poreikius, išjausti, išbūti – tada gali būti geresni mokytojai, ir tada mokiniai gali laimėti. Jeigu laimės mokiniai, tai laimės ir visuomenė bei valstybė. Tai visa apimantis dalykas, ir noriu būti bent maža to dalimi, bent mažu žingsneliu prie to prisidėti.
Niekas kitas, tik mes patys galime pasirūpinti savimi. Mokytojas visada turės nebaigtų darbų, nuovargio, reikės rūpintis mokiniais, tačiau laikas „Mokytojų Palaikymo Ratuose“ yra didžiulė dovana sau, didžiulė dovana mokytojui. Tam pedagogui, kuris svarsto, ar prisijungti, palinkėčiau nebeatidėlioti ir sau šią dovaną pasidovanoti.”
Dėkojame Rūtai už nuoširdų ir atvirą pasidalijimą!
Įkvepiam vasaros ir tikime laimingais Mokytojais!