Mokytojų palaikymo ratai

Gytis Valatka

Pristatome jums Mokytojų Palaikymo Ratai komandą!
Gytis Valatka – dviejų vaikų tėtis, mokytojas, socialinis pedagogas, patyriminių žygių organizatorius, NVC treneris.
Gytis šiame interviu trumpai aptaria savo asmeninę patirti mokykloje, patirtą perdegimą ir kaip padėti sau, bei savo veiklą MPR.
„Tai, jog mokytojai savo darbe patiria daug emocinės įtampos, nuovargio krito į akis jau pradėjus dirbti mokykloje. Tempas didelis, diena suplanuota, mokytojai matomos ir ryškios figūros. Dažnas kolega sulaukia daug dėmesio tiek kaip dalykininkas, tiek kaip žmogus. Mokiniai pasilieka po pamokos paklausti ne tik to, kas susiję su pamokos turiniu, bet ir patarimo, pasiguosti, pasidžiaugti asmeninio gyvenimo pasiekimais. Ir tik pasibaigus pamokos, ar grįžus namo, pavyksta sustoti, peržiūrėti dieną, suskaičiuoti ir peržvlegti savas emocijas.. Kartais to nepakanka…
Esu „sprogtelėjęs” karantino metu. Pirmiausia pasireiškė bejėgiškumo, atskirties jausmas. Nuolatiniai testavimai, kaukės, apribojimai, nuotolinis ugdymas, besikeičiančios tvarkos atitolino nuo santykio su kolegomis ir mokiniais. Ėmė trūkinėti ryšiai, atsirado beprasmybės jausmas, noras atsitraukti ir nebekurti nieko naujo. Padėjo atsitraukimas, atviri pokalbiai su kolegomis, veiklų sumažinimas.
Mokytojų perdegimo problemą reiktų spręsti pirmiausia dėl mokinių. Nes pailsėjęs, emociškai raštingas mokytojas yra geras pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis mokiniui. Antra, psichologiškai atsparus ir tvirtas mokytojas gali atskleisti savo kūrybiškumą ir potencialą, būti spontanišku ir mėgautis savo darbu. Mėgautis ir švęsti mokykloje yra vieni svarbiausių dalykų, nes jie rutiną paverčia neįkainuojamu nuotykiu.
Mokytojų perdegimo problemą spręsti galima, pirmiausia, per dėmesį ir atidumą sau. Sąžiningai duoti vardus jausmams ir būsenoms, kurios mus užplūsta dirbant mokykloje. Taip pat atsakant į klausimą, kodėl aš dirbu su mokiniais? Ką iš to gaunu ir ką galiu duoti. Suvokiant, jog visada galiu rinktis ir esu savo pasirinkimų šaltinis.
Man MPR yra labai svarbi inovacija. Tai vaistas nuo susiformavusios nuovargio kultūros mokykloje, kuri „negydoma” gali virsti emociniu skausmu, bejėgyste, apatija.
MPR kryptingai ir metodiškai ruošia atviram susitikimui su savimi, su bendraminčių pagalba parodo mylintį veidrodį grupėje, veda emocinio raštingumo keliu. MPR pirmiausia yra sava grupė, savas ratas, kuris pagal veikiančią ir patikrintą metodiką padeda kiekvienam dalyviui įvardinti savo jausmus ir poreikius. Suprasti, kokiame taške yra ir kur norėtų būti. Palaiko nelengvoje emocinio augimo kelionėje.
Platesne prasme MPR praturtina organizacinę švietimo kultūrą, įvesdama naują – savanoriškos, veiklios, palaikančios bendruomenės dėmenį mokykloje, ko, mano galva, taip trūksta Lietuvoje.
Mano trys rekomenduojami būdai išsaugoti emocinę sveikatą.
Stengiuosi laikytis dienos – miego – darbo – aktyvaus poilsio – gero maisto ir džiaugsmo rutinos.
Būti atidus savo jausmas bei poreikiams. Bandau suprasti kodėl darau tai, ką darau. Kodėl jaučiu tai, ką jaučiu. Tuo pačiu mažinti automatizmo ir sąvokas „reikia” ir „privalau” pakeisti „renkuosi, nes noriu”.
Remiuosi Malda ir santykiu su Dievu.”