Šią šiltą pavasario dieną pristatome jums Mokytojų Palaikymo Ratų bendraįkūrėją Aureliją Stankūnaitę. Aurelija yra IT komandų koučerė ir šokio-judesio terapijos praktikantė. Dalinamės jos mintimis apie mokytojo darbą, perdegimą ir pačią programą.
„Man labai pasisekė su mokytojais – ir beaugant ir iki pat dabar, mano kelyje vis atsiranda tokių asmenybių kurios iš esmės palaiko ar paskatina mano augimą, mąstyseną ar būseną.
Aš giliai jaučiu, kad tokių mokytojų perduodamos žinios yra neatsiejamos nuo jų kaip žmonių vidinės tikrovės, gebėjimo palaikyti emociškai saugią erdvę sau, kitam ir ryšiui, įgūdžio išties matyti kitą be vertinimo.
Pora vaikystės mokytojų šmėžuoja galvoje, kurie savo atviru būvimu sukūrė erdvę augti mano drąsai ir savęs pajautimui. Taip pat prisimenu ir tuos mokytojus, šalia kurių aš susitraukiau, sumažėjau. Pamenu, kaip net baigus mokyklą su klasiokėmis pykome, baisėjomės, apie tai kaip jautėmės nužmogintomis, kai kuriu gimnazijos pedagogų elgesiu. Ta nešiota nuoskauda, bylojo apie jaunos asmenybės jautrumą ir pažeidžiamumą. Iš dabartinio taško galiu ramiai įkvėpti ir iškvėpti – tie mokytojai patys buvo sunkioje būsenoje, ir greičiausiai jiems trūko vidinio resurso, įrankių, įgūdžių tam kad galėtų atjausti save ir moksleivį.
Aš paprasčiausiai neįsivaizduoju kaip mokytojai susitvarko su darbo ir emociniu krūviu, jei nėra tam specialaus pasiruošimo ar palaikančios ir pastiprinančios struktūros.
Pati esu patyrusi perdegimą prieš 7metus – dingo visas gyvenimo džiaugsmas, nebuvau pajėgi net įsivaizduoti džiugios būsenos, nebejutau jokių norų dabarčiai ar ateičiai – visiškos apatijos stadija. Tuo metu koordinavau projektus, dirbau toliau – automatu, nes atrodė kad neturiu finansinio pasirinkimo. Tam kad judėti į priekį pirmiausia viduje teko atsisveikinti su savo portretu, kuriame visada esu veikli, norinti, užsidegusi – teko tą vaizdinį paleisti tam, kad galėčiau priimti būsena kurioje esu, tam kad energiją nukreipčiau nuo nusivylimo į savęs tausojimą. Gyvenimas kurį laiką ėjo lėtu, ‘supaparastintu’ tempu, kreipiau dėmesį i ryšį su artimais žmonėmis, į laiką dienoje, kada jaučiausi saugi ir rami. Pramokau sau leisti nieko nenorėti, nebandyti būti ‘kažkuo’ ar ‘kažkokia’. Po gero pusmečio pajutau kad atsirado jėgų ir džiugesio. Tai tiesiog pradėjo pamažu grįžti, kaip lėtas pavasaris. Pasijusti išties gyvai užtruko virš metų nuo perdegimo. Dabar žvelgdama į perdegimo priežastis suprantu, jog tai buvo tiesiogiai susiję su savo poreikių pajautimo stoka, su neišugdytu įgūdžiu apčiuopti ir nubrėžti ribas darbo spaudimui, išoriniams ir vidiniams lūkesčiams, aplinkos dinamikai.
Dabartinis mano darbas (Agile Coach) sukasi aplink žmones/komandas, tai ką jie daro yra tiek pat svarbu kiek tai, kaip jie jaučiasi tai darydami ir koks yra jų ryšys su aplinka. Mano vidinė būsena atliekant ši darbą yra be galo svarbi – aš privalau ‘palaikyti’ erdves kitiems ir neįnešti savo emocinio krūvio. Tai galiu padaryti tik išsimiegojus, susicentravus, ir man pasisekė – as turiu krūvos mokymų žinias, įvairias terapines ir sąmoningumo praktikas kurios mane pakausto.
Labai tikiu savitarpio palaikymo galia, ir empatinio ryšio su savimi ir kitais kūrimo įrankių efektyvumu. Pati tai patyriau formaliose ir neformaliose aplinkose. Jaučiu, kad man pasisekė – prikaupiau patirties, prisipildžiau, ir dabar natūraliai atėjo laikas dalintis. Dėl to ir esu čia – Mokytojų Palaikymo Ratų komandoje. Mokytojų Palaikymo Ratai yra didžiausią poveikį turėjusi mano savanorystė, ir ne dėl to ką būtent aš darau, bet dėl projekto modelio ir pagalbos būtent mokytojams. Mane įkvepia žinojimas kiek daug žmonių paliečia vienas mokytojas – jei mano indėlis padeda bent vienam mokytojui jaustis geriau, aš matau, kad šios gėrio bangos aidas gali nuvilnyti iki visų jo mokinių. O jei tas vienas mokytojas su įgautais įgūdžiais prisideda prie savo kolegų gerbūvio tai atjautos banga vilnija vis plačiau. Tuo tarpu šiluma ir palaikymas, kuriuo dalinasi rato dalyviai tarpusavyje generuoja dar didesnes bangas, ir taip gėris sukuria dar daugiau gėrio. Prisidėti prie tokiu erdvių kūrimo yra didžiulė dovana.”
Auros dėka kiekvieną dieną mokomės jautrumo, atidumo tiek sau, tiek kiekvienam komandos nariui ir projekto dalyviui.
Foto: Vytenis Jurevičius things
Studija: Šiaurė Studios